2008 m. gruodžio 6 d., šeštadienis

Rašinėlis

Draugė atsiuntė elektroniu paštu rašinėlį "Kaip aš įsivaidzuoju krizę".Autorius nežinomas ir kadangi šis rašinėlis keliauja vis toliau elektroniniais laiškais ,todėl nusprendžiau ,kad ir jums reiktų jį perskaityti ,jei dar jis iki jūsų neatkeliavo.



Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.
Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
Ne valgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus.
Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.
Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą „Panelė". Man liepia netrukdyti.
Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.
Sušukau: „Valio!" Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.
„Valio" – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti nesinorėjo.
Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.
Kodėl šaukiau „Valio"?
Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada nemačiau.
Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi.
Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir pienu...
Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.
Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių.
Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų.
O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą. Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos.
Gal apsirinku, tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti. Gal net pasakys: „Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.
Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami.
Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas
senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas.
Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui. Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Būtinai ir visi iki vieno.




Dabar tas žodis "krizė " labai populiarus,deja...
Tik supranti , kad ji kiekvienam atrodo savaip...
Aš visuomet sakau ,KAD NĖRA TO BLOGO ,KAS NEIŠEITŲ Į GERĄ
Gal ir tos krizės kartais reikalingos...gal TIESIOG pamąstykim ...

3 komentarai:

Jurga rašė...

Pas mane jis atkeliavo su parašu, kad autorius Gendrutis Morkūnas (www.bernardinai.lt). Tikrai labai labai toks... :)

Lileta rašė...

Na ,štai ir sužinojom .Tikrai buvo įdomu sužinot .Tikiuosi autorius nesupyks,kad aš jį čia publikuoju?Bet jį reikia perskaityti daugeliui....tėvų.Nes tikrai jis labai labai toks...:)

Vaivaj rašė...

ir mokytojų, tokių kaip aš ;-)